Ketvirtasis skyrius: Sąjunga ir Orda
The Dark Portal and the Fall of Stormwind
(Tamsieji vartai ir Stormwindo žlugimas)
Kil‘jaeden‘ui ruošiant Ordą Azeroth‘o invazijai, Medivh‘as tęsė kovą su Sargeru dėl savo sielos. Karalius Llane‘as, kilnus Stormwind‘o valdovas, prisibijojo tamsos, kuri, rodės, užkrėtė buvusio draugo dvasią. Jis pasidalino savo įtarimais su Anduin‘u Lothar‘u, paskutiniu Arathi kraujo linijos įpėdiniu, kurį buvo paskyręs leitenantu. Netgi tuomet nė vienas nėgalėjo įsivaizduoti, kad Medivh‘o lėtas grimzdimas į beprotybę atneš tiek daug siaubo.
Kaip galutinį paskatinimą, Sargeras Gul‘dan‘ui pažadėjo suteikti milžinišką galią, jeigu šis sutiks vesti Ordą į Azeroth‘ą. Per Medivh‘ą Sargeras pranešė magui, kad jis galėtų tapti gyvenančiu dievu, jeigu po jūra surastų kapą, kuriame Sergėtoja Aegwynn‘a beveik prieš tūkstantį metų paliko Sargero suluošintą kūną. Gul‘dan‘as sutiko ir nusprendė, kad kai tik Azeroth‘o gyventojai bus nugalėti, jis ras legendinį kapą ir pasiims savo atlygį. Įsitikinęs, kad Orda tarnaus jam, Sargeras įsakė pradėti invaziją.
Sujungę jėgas, Medivh‘as ir Šešėlio Tarybos magai atvėrė erdvinius vartus, žinomus kaip Tamsieji Vartai. Šie vartai sujungė Azeroth‘ą ir Draenor‘ą ir buvo pakankamai dideli, kad pro juos galėtų praeiti armijos. Gul‘dan‘as per portalą pasiuntė orkų žvalgus išžvalgyti žemių, kurias jie ketino užimti. Grįžę žvalgai patikino Šešėlio Tarybą, kad Azeroth‘o pasaulis paruoštas užėmimui.
Vis dar įsitikinęs, kad Gul‘dan‘o ištvirkimas sunaikins jo tautą, Durotan‘as paprieštaravo magams dar sykį. Drąsusis karys kaltino magus, kad jie teršė orkų dvasių tyrumą ir kad ši neapgalvota invazija taps jų pražūtimi. Gul‘dan‘as, negalėdamas rizikuoti žudydamas tokį populiarų didvyrį, buvo priverstas ištremti Durotan‘ą ir jo Frostwolf klaną į tolimas šio naujojo pasaulio platybes.
Kai ištremtieji Frostwolf žengė pro vartus, jais pasekė tik keli orkų klanai. Šie orkai greitai įkūrė operacijų bazę Juodojoje Klampynėje (Black Morass), tamsioje ir pelkėtoje vietoje, tolimuose Stormwind‘o karalystės rytuose. Orkams pradėjus plėstis ir tyrinėti naująsias žemes, jie susidūrė su Stormwind‘o žmonių sargybiniais. Nors susirėmimai greitai baigdavosi, jie labai padėjo surasti abiejų priešiškų rasių silpnybes ir stipriąsias vietas. Llane‘as ir Lothar‘as niekuomet negalėjo surinkti tikslių duomenų apie orkų skaičių ir galėjo tik spėlioti, su kokia jėga jiems teks varžytis. Po kelių metų daugelis orkiškosios Ordos įžengė į Azeroth‘ą, ir Gul‘dan‘as nusprendė, jog atėjo laikas suduoti žmonijai pagrindinį smūgį. Orda visa jėga puolė nieko neįtariančią Stormwind‘o karalystę.
Karalystėje susidūrus Azeroth‘o ir Ordos pajėgoms, vidiniai konfliktai įsiliepsnojo abiejose armijose. Karalius Llane‘as, tikėjęs, kad žvėriškieji orkai nepajėgs užimti Azeroth‘o, nieko nepaisydamas įsitvirtino sostinėje Stormwind‘e. Tačiau seras Lothar‘as buvo įsitikinęs, kad reikėtų pultį priešą, todėl jam teko rinktis tarp savųjų įsitikinimų ir ištikimybės karaliui. Nusprendęs pasikliauti instinktais, Lothar‘as puolė Medivh‘o Karazhan‘o bokštą-tvirtovę, padedamas burtininko jaunojo mokinio, Khadgar‘o. Khadgar‘ui ir Lothar‘ui pavyko įveikti Sergėtojo apsėdimą, kuris, kaip jie įsitikino, buvo konflikto šaltinis. Užmušdami Medivh‘o kūną, Lothar‘as ir jaunasis mokinys netyčiomis išvarė Sargero dvasią į pirminį chaosą. Todėl tyrai, dorai Medivh‘o dvasiai taip pat buvo leista gyventi… ir daugelį metų klajoti astraliniuose lygmenyse.
Nors Medivh‘as ir buvo nugalėtas, Orda ir toliau triuškino Stormwind‘o gynėjus. Priartėjus Ordos pergalei, Orgrim‘as Pražūties Kūjis, vienas iškiliausių orkų vadų, išvydo tvirkinantį blogį, plintantį tarp klanų nuo Draenor‘o laikų. Jo senas draugas, Durotan‘as, grįžo iš tremties ir dar kartą įspėjo jį apie Gul‘dan‘o išdavystę. Greitai Gul‘dan‘o žudikai nužudė Durotan‘ą ir jo šeimą, palikdami gyvą tik jo sūnų, kuris dar buvo kūdikis. Pražūties Kūjui nežinant apie Durotan‘o sūnaus išsigelbėjimą, kūdikį rado žmonių valdininkas, Aedelas Blackmoore, ir pasiėmė jį kaip vergą.
Kūdikis orkas vieną dieną taps visų laikų didžiausiu savo tautos vadu.
Įsiutintas Durotan‘o mirties, Orgrim‘as prisiekė išlaisvinti Ordą iš demonų nagų ir galiausiai prisiėmė Ordos karo vado vaidmenį nužudydamas Gul‘dan‘o marionetę, Juodają Ranką. Ryžtingai jo vadovaujama, Orda puolė Stormwind‘o Tvirtovę. Karalius Llade‘as, sunkiai apsirikęs vertindamas Ordos galią, bejėgiškai stebėjo, kaip jo karalystė atitenka žaliaodžiams įsibrovėliams. Galų galė Karalius Llane‘as buvo nužudytas vienos iš Šešėlio Tarybos geriausių žudikių: pusiau orkės Garonos.
Lothar‘as ir jo kariai, grįždami namo iš Karazhan‘o, tikėjosi sulaikyti žudynes ir išgelbėti kadaise garsią tėvynę. Tačiau jie grįžo per vėlai ir savo mylimos karalystės vietoje terado rūkstančius griuvėsius. Priversti slapstytis, Lothar‘as ir jo bendražygiai prisiekė bet kuria kaina susigrąžinti gimtinę.
The Alliance of Lordaeron
(Lordaeron sąjunga)
Po pralaimėjimo lordas Lothar‘as sutelkė likusias pajėgas Stormwind‘o Tvirtovėje ir pradėjo masinį išsikėlimą per jūrą į šiaurinę Lordaeron‘o karalystę. Įsitikinę, kad neprižiūrima Orda sunaikins visą žmoniją, septynių žmonių tautų valdovai susitiko ir nusprendė susivienyti į sąjungą, kuri vėliau taps žinoma kaip Lordaeron‘o Sąjunga. Pirmą kartą per beveik tris tūkstantmečius skirtingos Arathor‘o tautos vėl buvo suvienytos po viena vėliava. Paskirtas Sąjungininkų pajėgų Vyriausiuoju Vadu, lordas Lothar‘as rengė armijas artėjančiam susidūrimui su Orda.
Padedamas savo leitenantų, Uther‘io Šviesos Nešėjo, Admirolo Daelin‘o Proudmoore‘o ir Turalyon‘o, Lothar‘as sugebėjo įtikinti pusiau-žmonės, kad jiems irgi gresia bėda. Sąjungai pavyko gauti stoiškų Ironforge nykštukų ir nedidelės Quel‘Thalas kilmingųjų elfų grupelės pagalbą. Elfai, tuo metu vadovaujami Anasterian‘o Saulės Žingsnio, visiškai nesidomėjo artėjančiu susidūrimu. Šiaip ar taip jie buvo pasižadėję padėti Lothar‘ui, kadangi jis buvo paskutinis Arathi kraujo linijos, kuri prieš daugelį amžių padėjo elfams, palikuonis.
Orda, dabar vadovaujama karo vado Pražūties Kūjo, iš gimtinės Draenor‘e atsivedė ogrus ir į savo gretas užverbavo Amani miško trolius. Išvykdami į milžinišką žygį, kuriuo ketino užimti nykštukų karalystę Khaz Modan‘ą ir pietines Lordaeron‘o žemes, Orda be jokių pastangų sutriuškino visus besipriešinančius.
Įspūdingos Antrojo Karo kovos vyko nuo didžiulių karinių laivynų susidūrimų iki milžiniškų oro mūšių. Neaiškiu būdu Orda iškasė galingą artifaktą, žinomą kaip Demono Sielą, ir panaudojo jį senajai Drakonų Karalienei, Alexstraszai pavergti. Grasindama sunaikinti jos brangiuosius kiaušinius, Orda privertė Alexstraszą pasiųsti savo vaikus į karą. Kilnieji raudonieji drakonai buvo priversti kovoti už Ordą, ir jie kovojo.
Karas siautė visuose Khaz Modan‘o, Lordaeron‘o ir Azeroth‘o žemėse. Per savo šiaurinį žygį Orda sugebėjo sudeginti Quel‘Thalas pasienio sritis, taip įtikindama elfus prisijungti prie Sąjungininkų. Didesnieji Lordaeron‘o miestai, vykstant grumtynėms, buvo nusiaubti ir sulyginti su žeme. Nepaisant pastiprinimo nebuvimo ir nesuskaičiuojamų priešų, Lothar‘ui ir jo sąjungininkams pavyko išsilaikyti neprisileidžiant Ordos.
Šiaip ar taip, paskutiniosiomis Antrojo Karo dienomis, kai Ordos pergalė prieš Sąjungą atrodė čia pat, kilo baisi nesantaika tarp dviejų galingiausių Azeroth‘o orkų. Kai Pražūties Kūjis rengėsi lemiamam sostinės Lordaeron‘o smūgiui – smūgiui, kuris būtų sutriuškinęs paskutines Sąjungos pajėgas – Gul‘dan‘as ir jo pasekėjai apleido savo pozicijas ir išvyko į jūrą. Suglumęs Pražūties Kūjis, po Gul‘dan‘o išdavystės praradęs beveik pusę karių, buvo priverstas trauktis ir atsisakyti geriausios progos laimėti prieš Sąjungą.
Galios trokštantis Gul‘dan‘as, apsėstas minties tapti dievu, išvyko į beviltišką povandeninio Sargero Kapo paiešką, kuris, kaip jis manė, saugojo begalinės galios paslaptis. Jau pasmerkęs savo gentainius orkus tapti Liepsnojančio Legiono vergais, Gul‘dan‘as visiškai negalvojo apie savo įsipareigojimus Pražūties Kūjui. Padedant Audros Plėšikų (Stormreaver) ir Prieblandos Kūjo (Twilight‘s Hammer) klanams, Gul‘dan‘ui pavyko iškelti Sargero Kapą į paviršių. Tačiau atidarius senovinį, užtvindytą požemį, jis rado tik jo laukiančius pamišusius demonus.
Siekdamas nubausti neklusniuosius orkus dėl jų brangiai kainavusios išdavystės, Pražūties Kūjis pasiuntė savo pajėgas nužudyti Gul‘dan‘o ir parvesti pabėgelius atgal. Dėl savo neapdairumo, Gul‘dan‘as buvo suplėšytas išprotėjusių demonų, kuriuos jis išlaisvino. Mirus jų vadovui, pabėgeliai klanai greitai pasidavė įsiutusiems Pražūties Kūjo legionams. Nors sukilimas buvo numalšintas, Orda nebesugebėjo atsigauti po siaubingų netekčių. Gul‘dan‘o išdavystė suteikė Sąjungai ne vien vilties, bet ir laiko persigrupuoti ir smogti atsakomąjį smūgį.
Lordas Lothar‘as, matydamas, kad Orda kenčia nuo vid inių karų, sukaupė paskutinias pajėgas ir nustūmė Pražūties Kūjį į pietus, į sugriautas Stormwind‘o žemes. Ten, Juodosios Uolos Smailės Tvirtovėje (Blackrock Spire fortress) Sąjungininkai prirėmė besitraukiančią Ordą. Nors mūšyje krito lordas Lothar‘as, jo leitenantas, Turalyon‘as, subūrė Sąjungos pajėgas ir išvijo Ordą atgal į baisiąją Sielvarto Pelkę (Swamp of Sorrows). Turalyon‘o pajėgoms pavyko sunaikintį paslaptinguosius Tamsiuosius Vartus, kurie jungė pasaulį su orkų Draenor‘o žemėmis. Atkirsta nuo pastiprinimo ir suskaldyta vidinių kovų, Orda galiausiai palūžo ir krito prieš Sąjungos galią.
Išsimėtę klanai buvo greitai apsupti ir prievarta apgyvendinti gerai saugomose stovyklose. Nors atrodė, kad Orda visiškai pralaimėjo, išliko netikinčių, jog taika truks ilgai. Khadgar‘as, dabar tapęs šlovingu Archmagu (Didžiuoju Burtininkų?), įtikino Sąjungos vadovybę pastatyti Nethergrade tvirtovę, kuri prižiūrėtų Tamsiųjų Vartų griuvėsius ir užtikrintų, kad daugiau invazijų iš Draenor‘o nebebus.
The Invasion of Draenor
(Draenor invazija)
Kai nurimo Antrojo Karo liepsnos, Sąjunga ėmėsi griežtų veiksmų orkų grėsmei mažinti. Sugauti orkai buvo prievarta apgyvendinti daugybėje milžiniškų stovyklų, pastatytų pietiniame Lordaeron‘e. Saugomos tiek paladinų, tiek Sąjungos veteranų karių, stovyklos turėjo didžiulį pasisekimą. Nors belaisviai orkai tebetroško kovų, daugybė stovyklos sargybinių, daugiausia iš senosios Durnholde tvirtovės-kalėjimo, palaikė taiką ir tvarką.
Šiaip ar taip, pragariškame Draenor‘o pasaulyje naujos orkų armijos rengėsi pulti nieko neįtariančią Sąjungą. Ner‘zhul‘as, buvęs Gul‘dan‘o auklėtojas, subūrė likusius orkus po savo tamsiąja vėliava. Padedamas Sutemų Mėnulio klano, senasis šamanas Draenor‘e ketino atidaryti gausybę vartų, kurie nuvestų Ordą į naujus, neištirtus pasaulius. Šiems vartams išlaikyti jam reikėjo daugybės užkerėtų artefaktų iš Azeroth‘o. Ketindamas juos įsigyti, Ner‘zhul‘as vėl atvėrė Tamsiuosius Vartus ir per juos pasiuntė savo godžiuosius tarnus.
Naujoji Orda, vadovaujama veteranų vadų, tokių kaip Grom‘as Pragaro Klyksmas ir Kilrogg‘as Mirusioji Akis (iš Kraujuojančios Tuštumos (Bleeding Hollow) klano), nustebinusi Sąjungos gynybą nusiaubė užmiesčius. Tiksliai vadovaujami Ner‘zhul‘o, orkai greitai susirinko artefaktus ir pasitraukė atgal.
Lordaeron‘o karalius Terenas, įsitikinęs, kad orkai ruošiasi kitai Azeroth‘o invazijai, sukvietė savo patikimiausius leitenantus. Generolui Turalyon‘ui ir archmagui Khadgar‘ui jis įsakė vadovauti ekspedicijai pro Tamsiuosius Vartus ir užbaigti orkų keliamą grėsmę kartą ir visiems laikams. Turalyon‘o ir Khadgar‘o pajėgos įžengė į Draenor‘ą ir keletą kartų susikovė su Ner‘zhul‘o klanais ant nusiaubto Pragaro Ugnies Pusiasalio (Hellfire Peninsula). Netgi su kilmingosios elfės Allerios Vėjo Bėgikės, nykštuko Kurdran‘o Pasiutusio Kūjo pagalba ir kario veterano Danath‘o Trolių Siaubo, Khadgar‘as nesugebėjo sulaikyti Ner‘zhul‘o nuo vartų atidarymo į kitus pasaulius.
Ner‘zhul‘as galiausiai atvėrė vartus į kitus pasaulius, tačiau nenumtė siaubingos kainos, kurią teko sumokėti. Milžiniškos vartų energijos pradėjo plėšyti Draenor‘o paviršių. Turalyon‘o pajėgoms žūtbūtinai bandant prasibrauti iki vartų į Azeroth‘ą, Draenor‘as pradėjo griūti. Grom‘as Pragaro Klyksmas ir Kilrogg‘as Mirusi Akis, suprasdami, jog Ner‘zhul‘o beprotiški planai pražudys visą jų rasę, surinko likusius orkus ir pabėgo į saugų Azeroth‘ą.
Draenor‘e, Turalyon‘as ir Khadgaras sutarė pasiaukoti sunaikindami Tamsiuosius Vartus iš jų pusės. Nors tai galėjo kainuoti jų ir jų pagalbininkų gyvybes, jie žinojo, kad tai buvo vienintelis kelias užtikrinti Azeroth‘o išlikimą. Kai tik Pragaro Klyksmas ir Mirusioji Akis prasibrovė pro žmonių gretas, Tamsieji Vartai už jų sprogo. Nei žmonėms, nei Azeroth‘e atsidūrusiems orkams nebeliko kelio atgal.
Kai prasidėjo milžiniški ugnikalnio išsiveržimai, skaldę Draenor‘o žemynus, Ner‘zhul‘as ir jam ištikimas Sutemų Mėnulio klanas žengė pro didžiausius naujai sukurtus vartus. Iškilo liepsnojančios jūros, suplakusios suskaldytą žemę, kai galiausiai nukankintas pasaulis paskendo didžiuliame siaubingame sprogime.
The Birth of the Lich King
(Lich King‘o gimimas)
Ner‘zhul‘as ir jo pasekėjai įžengė į Twisting Nether, nežemišką lygmenį, kuris jungė visus Didžiojoje Tamsiojoje Nežinomybeje išsimėčiusius pasaulius. Dėja, Kil‘jaeden‘as ir jo demoniškieji padėjėjai jų jau laukė. Kil‘jaeden‘as, prisiekęs atkeršyti Ner‘zhul‘ui už jo nepaklusnumą, lėtai plėšė senojo šamano kūną, gabalą po gabalo. Kil‘jaeden‘as palaikė šamano dvasią gyvą ir nepaliestą, priversdamas Ner‘zhul‘ą kęsti skausmingą savo kūno dalijimą. Nors Ner‘zhul‘as demono maldavo paleisti jo dvasią ir leisti mirti, demonas žiauriai atsakė, kad Kraujo Sutartis, kurią kadaise jie sudarė, vis dar saistė juos ir kad Ner‘zhul‘as privalo tarnauti.
Nepasisekęs orkų bandymas užkariauti pasaulį Liepsnojančiam Legionui vertė Kil‘jaeden‘ą kurti naują armiją, sėsiančią Azeroth‘e chaosą. Šiai naujai armijai negalėjo būti leista tapti niekingos konkurencijos ir vidinių kovų auka, kaip atsitiko su Orda. Ji turėjo būti negailestinga ir kryptingai siekti savo tikslo. Šį sykį Kil‘jaeden‘as negalėjo leisti nesėkmės.
Laikydamas bejėgę Ner‘zhul‘o sielą sąstingyje, Kil‘jaeden‘as liepė jam pasirinkti: tarnauti Legionui arba kentėti amžinus kankinimus. Ir vėl Ner‘zhul‘as neapgalvotai sudarė su demonu sąjungą. Ner‘zhul‘o dvasia buvo įkišta į specialiai pagamintą deimanto kietumo ledo, surinkto iš tolimiausių Twisting Nether kampelių, bloką. Atsiduręs šioje užšaldytame inde, Ner‘zhul‘as jautė savo sąmonę augant dešimtis tūkstančių kartų. Iškreiptas chaotiškos demoniškos jėgos, Ner‘zhul‘as tapo vaiduoklišku nesuvokiamų galių padaru. Tą akimirką orkas, žinomas kaip Ner‘zhul‘as, buvo sunaikintas amžiams, ir gimė Lich King‘as.
Ner‘zhul‘o ištikimieji mirties riteriai ir Sutemų Mėnulio sekėjai taip pat buvo iškreipti chaotiškų demoniškų jėgų. Nedori burtininkai buvo suplėšyti ir paversti skeletiškais lich‘ais. Demonai užtikrino, kad netgi mirdami Ner‘zhul‘o pasekėjai nedvėjodami jam tarnaus.
Atėjus tinkamam metui, Kil‘jaeden‘as paaiškino Lich King‘o sukūrimo tikslą. Ner‘zhul‘as visame Azeroth‘e turėjo paskleisti mirties ir siaubo epidemiją, kuri sunaikintų žmoniją amžiams. Visi, mirę nuo siaubingos epidemijos, taptų nemireliais, o jų dvasios liktų amžiams pririštos prie geležinės Ner‘zhul‘o valios. Kil‘jaeden‘as pažadėjo, kad jei Ner‘zhul‘as įvykdys savo tamsiąją pasaulio žmonijos naikinimo misiją, jis bus paleistas iš prakeikimo ir jam bus suteiktas naujas, sveikas kūnas.
Nors Ner‘zhul‘as mielai sutiko atlikti savo vaidmenį, Kil‘jaeden‘as dvejojo savo marionetės ištikimumu. Lich King‘o laikymas be kūno ir įkalinimas kristaliniame inde trumpam laikui garantavo gerą elgesį, tačiau demonas žinojo, kad jam teks atidžiai jį stebėti. Tad Kil‘jaeden‘as iškvietė savo elitinius demonus sargus, vampyriškuosius siaubo valdovus, saugoti ir užtikrinti, kad Ner‘zhul‘as įvykdys savo siaubingą užduotį. Tichondrius, galingiausias ir gudriausias iš visų siaubo valdovų, priėmė priėmė iššūkį; jis buvo sužavėtas epidemijos žiaurumo ir Lich King‘o nesuvokiamo genocido potencialo.
Icecrown and the Frozen Throne
(Ledo karūna ir užšalęs sostas)
Kil‘jaeden‘as perkelė Ner‘zhul‘o ledinį indą atgal į Azeroth‘ą. Kietas kristalas blykstelėjo nakties danguje ir rėžėsi į negyvenamą šiaurinį Northrend‘o žemyną, giliai įsmigdamas į Ledo Karūnos ledyną. Įšalęs kristalas, suskaldytas ir apdaužytas žiauraus nusileidimo, tapo panašus į sostą, ir kerštinga Ner‘zhul‘o siela greitai liko ten įkalinta.
Įšalusiame Soste Ner‘zhul‘as juto savo neaprėpiamą sąmonę ir netruko prisiliesti prie Northrend‘o vietinių gyventojų. Beveik be pastangų, jis pavergė daugelį tenykščių padarų, įskaitant ledo trolius ir žiauriuosius wendigo, ir pritraukė jų piktas gentis po savo augančiu šešėliu. Jo dvasinės galios pasirodė beveik neaprėpiamos ir jis jas panaudojo mažos armijos, kurią apgyvendino klaidžiuose Ledo Karūnos labirintuose, sukūrimui. Kai Lich King‘as, nuolat stebimas siaubo valdovų, įvaldė savo augančius gebėjimus, jis aptiko nuošalią žmonių stovyklavietę ant beribio Drakonų Pragaišties (Dragonblight) krašto. Ner‘zhul‘as įsigeidė išbandyti savo galias su nieko neįtariančiais žmonėmis.
Ner‘zhul‘as paleido nemirelių užkratą, kurį jis sukūrė giliai Įšalusiame Soste, į arktines dykumas. Vien savo valia valdydamas užkratą, jis jį nuvedė tiesiai į žmonių kaimelį. Neprabėgus nė trims dienoms visa stovykla mirė, bet netrukus mirę gyventojai pakilo kaip zombiai. Ner‘zhul‘as jautė jų kiekvieno jų sielą taip, tarsi jos būtų jo. Šėlstanti netvarka jo mintyse suteikė dar daugiau galių Ner‘zhul‘ui, kadangi dvasios tiekė būtiną maistą. Jis suprato, kad zombių valdymas ir nukreipimas, kur tik jis nori, tebuvo vaikų žaidimas.
Kitus mėnesius Ner‘zhul‘as toliau bandė savo nemirelių užkratą, pavergdamas kiekvieną Northrend‘o žmogų. Augant jo nemirelių armijai, jis žinojo, kad artėja tikrojo išbandymo metas.
The Battle of Grim Batol
(Grim Batol Mūšis)
Tuo metu, karo nualintose pietinėse žemėse, išsibarsčiusios Ordos likučiai kovojo už savo išlikimą. Nors Grom‘as Pragaro Klyksmas ir jo Warsong klanas sugebėjo išvengti nelaisvės, Mirusioji Akis ir Kraujuojančios Tuštumos klanas buvo apsuptas ir prievarta įkurdintas Lordaeron‘o stovyklose. Nors sukilimai pridarė nemažai žalos, stovyklų sargybiniai netrukus suvaldė jų žiaurus puolimus.
Šiaip ar taip, nežinomos Sąjungai didelės laisvos orkų pajėgos vis dar klajojo šiaurinėse Khaz Modan‘o dykvietėse. Drakono Nasrų klanas, vadovaujamas prastos reputacijos burtininko Nekros, naudojo senovinį artifaktą, žinomą kaip Demono Siela, Drakonų Karalienės, Alexstrasza‘os, ir jos drakonų valdymui. Laikydamas Drakonų Karalienę kaip įkaitę, Nekros sukūrė slaptą armiją apleistoje – kai kurie sako, kad prakeiktoje – Pasiutusio Kūjo Grim Batol‘o tvirtovėje. Ketindamas visomis pajėgomis su drakonais pulti Sąjungą, Nekros tikėjosi suvienyti Ordą ir tęsti Azeroth‘o užkariavimą. Jo vizija neišsipildė: mažytė grupelė pasipriešinimo kovotojų, vadovaujamų žmonių burtininko Rhonin‘o, sugebėjo sunaikinti Demono Sielą ir išlaisvinti Drakonų Karalienę iš Nekros nagų.
Įniršę Alexstrasza‘os drakonai sugriove Grim Batol‘ą iki pamatų ir paskandino liepsnose didžiąją dalį Drakono Nasrų klano. Didingi Nekros suvienijimo planai subyrėjo, kai Sąjungos pajėgos apsupo išlikusius orkus ir apgyvendino juos stovyklose. Drakono Nasrų klano pralaimėjimas reiškė Ordos žlugimą ir orkų pašėlusio kraujo troškimo pabaigą.
Lethargy of the Orcs
(Orkų letargija)
Bėgo mėnesiai ir vis daugiau orkų belaisvių buvo perkelti į priverstines stovyklas. Kai stovyklose nebeliko vietos, Sąjunga buvo priversta pastatyti daugiau stovyklų pietinėse Alterac kalnų lygumose. Norėdamas aprūpinti augančias stovyklas, Karalius Terenas paskelbė naujus mokesčius Sąjungos tautoms. Šie mokesčiai, kartu su vis aršesniais politiniais ginčais dėl sienų, sukėlė visuotinius neramumus. Atrodė, kad trapi sąjunga, sujungusi žmonijos tautas tamsiausioje akimirkoje, gali tuojau pat sugriūti.
Per patį sąmyšio įkarštį daugelis stovyklų sargybinių pastebėjo nerimą keliantį belaisvių orkų pasikeitimą. Orkų pastangos pabėgti iš stovyklų ar netgi kautis tarpusavyje gerokai sumažėjo. Orkai tapdavo vis labiau abejingi ir mieguisti. Nors buvo sunku patikėti, tačiau orkai – anuomet laikyti agresyviausia Azeroth‘e matyta rase – visiškai prarado norą kautis. Keistas snaudulys suglumino Sąjungos vadovus ir toliau veikė sparčiai silpnėjančius orkus.
Kai kurie spėjo, kad kažkokia keista liga, veikianti tik orkus, atnešė gluminantį apsnūdimą. Visgi Archmagas Antonidas iš Dalaran‘o iškėlė kitą hipotezę. Tyrinėdamas orkų istorijos nuotrupas, Antonidas išsiaiškino, kad orkai ištisas kartas buvo veikiami luošinančių demonų galių. Jis spėjo, kad orkai buvo užvaldyti šių jėgų netgi anksčiau, nei jie pirmą kartą puolė Azeroth‘ą. Tapo aišku, kad demonai įkaitino orkų kraują ir pavertė juos žiauriais, taip pat suteikdami nenatūraliai didelę jėgą, ištvermę ir agresiją.
Antonidas manė, kad orkų letargija nebuvo liga, o orkų atsiskyrimo nuo silpnėjančios burtininkų magijos, kuri juos pavertė bauginančiais, kraujo trokštančiais kariais, padarinys. Nors simptomai buvo aiškūs, Antonidas nesugebėjo rasti vaisto nuo dabartinės orkų būsenos. Tuo metu daugelis jo bičiulių burtininkų, taip pat kai kurie iškilūs Sąjungos lyderiai, ginčijosi, jog vaisto orkams radimas būtų labai rizikingas žingsnis. Mąstydamas apie orkų paslaptingą būseną, Antonidas nusprendė, jog orkų vaistas turėjo būti dvasinis.
The New Horde
(Naujoji orda)
Stovyklų sargybinių vadas, Aedelas Blackmoore‘as, prižiūrėjo belaisvius orkus iš kalėjimo-tvirtovės, Durnholde‘o. Vienas ypatingas orkas visuomet traukė jo dėmesį: našlaitis kūdikis, kurį rado prieš beveik aštuoniolika metų. Blackmoore‘as išaugino jaunuolį, kuris tapo jo mėgstamiausiu vergu, ir pavadino jį Thrall‘u. Blackmoore‘as mokė orką taktikos, filosofijos ir kovos įgūdžių. Thrall‘as netgi buvo treniruojamas kaip gladiatorius. Visą tai darydamas niekšingasis sargybinis ketino paversti jį ginklu.
Nepaisant šiurkštaus auklėjimo, jaunasis Thrall‘as tapo stipriu, aštriaminčiu orku, ir širdyje jis jautė, kad vergo gyvenimas jam neskirtas. Subrendęs Thrall‘as sužinojo apie savo tautą, orkus, kurių niekuomet nematė: po pralaimėjimo, daugelis jų buvo išgabenti į priverstines stovyklas. Sklido gandai, kad Pražūties Kūjis, orkų vadas, pabėgo iš Lordaeron‘o ir dabar slapstosi. Tik vienas paslaptingas klanas, mėginantis pasislėpti nuo budrios Sąjungos akies, vis dar gyvavo.
Išradingas bet nepatyręs Thrall‘as nusprendė pabėgti iš Blackmoore‘o tvirtovės ir iškeliauti ieškoti savo žmonių. Kelionėse Thrall‘as aplankė priverstines stovyklas ir rado kadaise galingą rasę įbaugintą ir apimtą snaudulio. Neradęs išdidžių karių, kurių ieškojo, Thrall‘as iškeliavo ieškoti paskutinio nenugalėto orkų vado, Grom‘o Pragaro Klyksmo.
Nuolat medžiojamas žmonių, Pragaro Klyksmas vis dėlto sugebėjo išlaikyti Ordos nenumalšinamą norą kovoti. Padedamas tiktai ištikimojo Warsong klano, Pragaro Klyksmas slaptai kovojo prieš savo tautos priespaudą. Dėja, Pragaro Klyksmui niekaip nepavyko išlaisvinti savo tautos iš sąstingio. Jautrusis Thrall‘as, įkvėptas Pragaro Klyksmo idealizmo, labai išgyveno dėl Ordos ir jos karių tradicijų.
Ieškodamas savo kilmės, Thrall‘as nukeliavo į šiaurę, norėdamas rasti legendinį Frostwolf klaną. Jis sužinojo, kad Gul‘dan‘as ištrėmė Frostwolf klaną ankstyvosiomis Pirmojo Karo dienomis. Thrall‘as taip pat išsiaiškino, kad jis yra sūnus ir įpėdinis orkų didvyrio Durotan‘o, tikrojo Frostwolves vado, kuris buvo nužudytas tyruose prieš beveik dvidešimt metų.
Globojamas garbingojo šamano Drek‘Thar‘o, Thrall‘as studijavo savo tautos senovinę šamanistinę kultūrą, užmirštą Gul‘dan‘ui valdant. Bėgant laikui Thrall‘as tapo galingu šamanu ir perėmė jam teisėtai priklausiusią ištremtųjų Frostwolves vado vietą. Pačių gaivalų įgalintas ir siekdamas išsiaiškinti savo likimą, Thrall‘as patraukė išlaisvinti įkalintųjų orkų ir išvaduoti tautą nuo demoniškų galių.
Savo kėlionėse Thrall‘as sutiko senąjį karo vadą, Orgrim‘ą Pražūties Kūjį, daugelį metų gyvenusį kaip atsiskyrėlis. Pražūties Kūjis, buvęs artimas Thrall‘o tėvo draugas, nusprendė prisijungti prie jaunojo aiškiaregio ir padėti jam išlaisvinti belaisvius klanus. Remiamas daugybės vadų veteranų, Thrall‘as galų gale atgaivino Ordą ir suteikė savo tautai naują dvasią.
Pažymėdamas tautos atgimimą, Thrall‘as grįžo į Blackmoore‘o Durnholde‘o tvirtovę ir apsupdamas priverstines stovyklas sužlugdė buvusio šeimininko planus. Ši pergalė kainavo daug: per vienos stovyklos išvadavimą, mūšyje žuvo Pražūties Kūjis.
Thrall‘as pakėlė legendinį Pražūties Kūjo karo kūjį ir užsivilko jo juodus plokštinius šarvus, tapdamas naujuoju Ordos karo vadu. Per kitus mėnesius Thrall‘o maža bet užsispyrusi Orda sunaikino priverstines stovyklas ir niekais pavertė Sąjungos pastangas pergudrauti jo gudrias strategijas. Drąsinamas geriausio draugo ir patarėjo, Grom‘o Pragaro Klyksmo, Thrall‘as siekė, kad jo tauta niekada nebebūtų vergais.
War of the Spider
(„Voro“ karas)
Kol Thrall‘as vadavo savo tautą Lordaeron‘e, Ner‘zhul‘as ir toliau statė galingą bazę Northrend‘e. Didinga tvirtovė, valdoma augančių mirusiųjų legionų, iškilo virš Ledo Karūnos Ledyno. Nors Lich King‘o įtaka augo visame žemyne, viena paslaptinga imperija atsilaikė prieš jo galią. Senovinė požeminė Azjol-Nerub‘o karalystė, įkurta grėsmingų humanoidų vorų, pasiuntė savo elitinius karius-sargybinius pulti Ledo Karūnos ir užbaigti Lich King‘o beprotiškų viešpatavimo siekių. Savo nusivylimui, Ner‘zhul‘as suprato, kad piktieji nerubian‘ai buvo ne tik atsparūs epidemijai, bet ir jo telepatinėms galioms.
Nerubian‘ų vorai-valdovai vadovavo neaprėpiamoms pajėgoms ir turėjo požeminį tinklą, jungusį beveik pusę Northrend‘o. Jų netikėto puolimo ir greito atsitraukimo taktika Lich King‘o tvirtovėse ardė šio planus visiems laikams jų atsikratyti. Galiausiai Ner‘zhul‘o karas su nerubian‘ais buvo baigtas nuilsinus priešą. Padedamas ydingųjų siaubo valdovų ir nesuskaitomų nemirelių karių, Lich King‘as įsiveržė į Azjol-Nerub‘ą ir sugriovė požemines tvirtoves tiesiai ant vorų-valdovų galvų.
Nors nerubian‘ai buvo atsparūs epidemijai, Ner‘zhul‘o augančios nekromantinės galios leido jam prikelti vorų-kareivių kūnus ir priversti paklusti jo galiai. Jų atkaklumui ir bebaimiškumui pažymėti, Ner‘zhul‘as perėmė išskirtinį nerubian‘ų architektūros stilių ir pritaikė savo tvirtovėms ir pastatams. Tapęs vienvaldžiu savo karalystės valdovu, Lich King‘as pradėjo ruoštis tikrajai užduočiai. Neišmatuojama sąmone siekdamas žmonių žemes, Lich King‘as ieškojo bet kokios tamsios sielos, kuri klausytųsi…
Kel'Thuzad and the Forming of the Scourge
(Kel‘thuzad‘as ir Rygštės kūrimas)
Būrėlis galingų asmenų, išsimėčiusių visame pasaulyje, girdėjo Lich King‘o kvietimą. Žymiausias iš jų buvo Dalaran‘o archmagas, Kel‘Thuzad‘as, kuris buvo vienas iš vyresniųjų Kirin Tor‘o, Dalaran‘ą valdančios tarybos, narių. Daugelį metų jis buvo laikomas kitokiu, kadangi atkakliai tyrinėjo uždraustąjį nekromantijos meną. Siekdamas išmokti visko, ko galėjo, apie magišką pasaulį ir paslaptingus jo stebuklus, jis buvo suerzintas, kaip jis manė, kitų narių pasenusių ir kasdieniškų tiesų. Girdėdamas galingus kvietimus iš Northrend‘o, archmagas sutelkė visą valią ketindamas susisiekti su paslaptinguoju balsu. Įsitikinęs, kad Kirin Tor‘as pernelyg senamadiškas, jog suvoktų galią ir žinias, būdingas tamsiajai magijai, jis nusprendė išmokti visko, ko galėjo, iš nepaprastai galingo Lich King‘o.
Palikęs turtus ir prestižinę politinę vietą, Kel‘Thuzad‘as apleido Kirin Tor‘o mokymą ir amžiams paliko Dalaran‘ą. Paragintas nuolatinio Lich King‘o balso mintyse, jis pardavė savo milžiniškas valdas ir paslėpė turtus. Keliavęs daugelį mylių tiek žeme, tiek jūra, jis galiausiai pasiekė įšalusius Northrend‘o krantus. Ketindamas nukeliauti į Ledo Karūną ir pasiūlyti savo paslaugas Lich King‘ui, archmagas žengė per karo nuniokotus Azjol-Nerub‘o griuvėsius. Kel‘Thuzad‘as savo akimis pamatė Ner‘zhul‘o žiaurumą ir galią. Jis pradėjo suprasti, kad susidėjimas su paslaptinguoju Lich King‘u galėjo būti tiek išmintingas, tiek naudingas.
Po ilgų kelionės per nesvetingas arktines dykumas mėnesių, Kel‘Thuzad‘as galiausiai pasiekė tamsųjį Ledo Karūnos ledyną. Jis drąsiai stojo prieš Ner‘zhul‘o tamsiąją citadelę ir labai nustebo, kai nemirelis sargybinis nieko neklausęs praleido jį taip, tarsi jo būtų tikėtasi. Kel‘Thuzad‘as nusileido giliai į šaltą žemę ir pasiekė pačią ledyno apačią. Ten, begaliniame ledo ir šešėlių urve, jis krito ant kelių prieš Įšalusį sostą ir pasiūlė savo sielą tamsiajam mirusiųjų valdovui.
Lich King‘as buvo pamalonintas savo paskutinio šauktinio. Jis pažadėjo Kel‘Thuzad‘ui nemirtingumą ir didžią galią mainais už jo ištikimybę ir paklusnumą. Trokšdamas tamsiųjų žinių ir galios, Kel‘Thuzad‘as priėmė savo pirmąją misiją: grįžti į žmonių pasaulį ir sukurti naują religiją, kuri garbintų Lich King‘ą kaip dievą.
Padėdamas archmagui vykdyti šią misiją, Ner‘zhul‘as paliko žmogiškumą nepaliestą. Senstelėjusiam bet vis dar charizmatiškam burtininkui buvo liepta savo iliuzijų ir įtikinėjimo galiomis užliūliuoti prislėgtas, be pilietinių teisių Lordaeron‘o mases ir suteitki jiems viltį ir tikėjimą. Tada, kai tik atkreips jų dėmesį, jis pasiūlys jiems naują viziją, kokia galėtų būti bendruomenė – ir naują karalių.
Kel‘Thuzad‘as grįžo į Lordaeron‘ą užsimaskavęs ir per trejetą metų, pasinaudodamas turtais ir intelektu, subūrė slaptą broliją tų pačių pažiūrų vyrų ir moterų. Brolija, kurią jis pavadino Prakeiktųjų Kultu, savo padėjėjams už jų paslaugas ir paklusnumą Ner‘zhul‘ui žadėjo socialinę lygybę ir amžiną gyvenimą Azeroth‘e. Bėgant mėnesiams Kel‘Thuzad‘as savo kultui rado daugybę savanorių tarp pavargusių, prislėgtų Lordaeron‘o darbininkų. Kel‘Thuzad‘ui buvo neįtikėtinai lengva pasiekti savo tikslą: miestiečių tikėjimą Šventąją Šviesa paversti į tikėjimą Ner‘zhul‘o tamsiuoju šešėliu. Prakeiktųjų Kultui augant tiek dydžiu, tiek įtaka, Kel‘Thuzad‘as pasirūpino, jog jo darbai liktų nežinomi Lordaeron‘o valdžiai.
Po Kel‘Thuzad‘o sėkmės Lordaeron‘e, Lich King‘as galiausiai pasiruošė savo puolimui prieš žmonių civilizaciją. Patalpinęs užkrato energiją į daugybę nešiojamų artefaktų, pavadintų užkrato katilais, Ner‘zhul‘as įsakė Kel‘Thuzad‘ui perkelti katilus į Lordaeroną, kur šie turėjo būti paslepti kulto valdomuose kaimeliuose. Katilai, saugomi ištikimų kulto narių, turėjo veikti kaip užkrato gamintojai, platinantys užkratą po nieko neįtariančius šiaurinio Lordaeron‘o miestus ir laukus.
Lich King‘o planas suveikė nepriekaištingai. Daugelis Lordaeron‘o šiaurinių kaimelių buvo tuojau pat užkrėsti. Kaip ir Northrend‘e, miestiečiai, susidūrę su užkratu, mirė ir pakilo kaip ištikimi Lich King‘o kariai. Kel‘Thuzad‘o kultistai troško mirti ir prisikelti, kad galėtų toliau tarnauti tamsiajam valdovui. Jie gerėjosi nemirelių nemirtingumu. Užkratui plečiantis, šiaurinėse žemėse iškilo vis daugiau ir daugiau laukinių zombių. Kel‘Thuzad‘as pažvelgė į augančią Lich King‘o armiją ir pavadino ją Rykšte (Scourge), kadangi netrukus ji ketino įžengti pro Lordaeron‘o vartus ir išvalyti pasaulį nuo žmonių.
The Alliance Splinters
(Sąjunga suyra)
Nieko nenutuokdami apie mirties kultus, besikuriančius jų žemėse, Sąjungos tautų vadai pradėjo ginčytis dėl teritorijos sienų ir mažėjančios politinės galios. Lordaeron‘o karalius Terenas pradėjo įtarti, kad trapi sąjunga, kurią jie sudarė tamsiausią valandą, ilgiau nebeišsilaikys. Terenas įtikino Sąjungos vadus paskolinti pinigų ir darbininkų pietinės Stormwind‘o karalystės, kuri buvo sunaikinta orkų Azeroth‘o okupacijos metu, atstatymui. Didesni mokesčiai drauge su besiplečiančiomis orkų stovyklomis, kurias reikėjo išlaikyti, privertė daugelį valdovų – pavyzdžiui, Genn‘ą Žilaplaukį iš Gilneas‘o – patikėti, kad karalystėms bus geriau atsiskyrus nuo Sąjungos.
Negana to, kilmingieji elfai iš Sidabrinio Mėnulio (Silvermoon) šiurkščiai atsiskyrė nuo Sąjungos, pareikšdami, kad žmonių nevykęs vadovavimas lėmė elfų miškų paskendimą liepsnose per Antrąjį Karą. Terenas sutramdė savo pyktį ir ramiai priminė elfams, kad jeigu ne šimtai narsių žmonių, atidavusių gyvybęs už Quel‘Thalas, iš šio nieko nebūtų likę. Nepaisant to, užsispyrę elfai visvien nusprendė atsiskirti. Iškart po elfų atsiskyrimo, Gilneas ir Stromgarde taip pat paliko Sąjungą.
Nors Sąjunga byrėjo, karalius Terenas vis dar turėjo sąjungininkų, kuriais galėjo pasitikėti. Tiek Admirolas Proudmoore‘as iš Kul Tiras, tiek jaunasis karalius, Varian‘as Wrynn‘as iš Azeroth‘o, liko ištikimi Sąjungai. Be to, Kirin Tor‘o burtininkai, vadovaujami Archmago Antonido, užtikrino tvirtą Dalaran‘o paramą Terenui. Ko gero labiausiai raminanti sąjunga iš visų buvo su galinguoju nykštukų karaliumi, Magni Bronzine Barza, kuris prisiekė, kad Ironforge nykštukai liks amžinoje garbės skoloje Sąjungai už Khaz Modan‘o išlaisvinimą iš orkų.
