Pirmasis skyrius: Mitai
The Titans and the Shaping of the Universe
(Titanai ir Visatos formavimas)
Niekas tiksliai nežino, kaip atsirado visata. Kai kurie spėja, kad katastrofiškas kosminis sprogimas pasiuntė begalę pasaulių į Didžiosios Tamsos neaprėpiamumą – pasaulių, kurie vieną dieną gimdys nuostabios ir siaubingos gyvybės įvairovę. Kiti tiki, kad visata buvo sukurta vienos visagalės esybės. Nors aiškių šaltinių apie chaotišką visatą nėra, žinoma, jog atsirado rasė galingų būtybių, kurios turėjo suteikti įvairiems pasauliams stabilumą ir užtikrinti saugią ateitį būtybėms, kurios seks jų pėdomis.
Titanai, milžiniški dievai metaline oda iš tolimiausių visatos kampų, tyrinėjo naujai gimusias galaktikas ir pradėjo dirbti su pasauliais, kuriuos atrado. Jie suteikė pasauliams formą keldami milžiniškus kalnus ir gilindami neaprėpiamas jūras. Jie sukūrė dangų ir šėlstančias atmosferas. Tai buvo jų neišmatuojamo, toli reginčio plano dalis, plano iš chaoso sukurti tvarką. Jie netgi sustiprino primityvias rases, kad šios prižiūrėtų Titanų darbus ir palaikytų pasaulių vientisumą.
Valdomi elitinės sektos, žinomos kaip Panteonas, per pirmuosius kūrybos amžius Titanai atnešė tvarką į šimtus milijonų pasaulių, išsibarsčiusių visoje Didžiojoje Tamsiojoje Nežinomybėje. Geranoriškasis Panteonas, kuris stengėsi saugoti šiuos sukurtus pasaulius, visuomet akylai stebėjo niekšiškųjų esybių iš Twisting Nether galimą puolimo grėsmę . Nether, nežemiška chaotiškos magijos dimensija, kuri jungė nesuskaitomą daugybę visatos pasaulių, buvo nesuskaičiuojamų pragaištingų, demoniškų būtybių, kurios siekė sunaikinti gyvybę ir sugerti gyvosios visatos energiją, namai. Negalėdami pakęsti blogio ar niekšingumo bet kokioje formoje, Titanai ieškojo kelio užbaigti nuolatinę demonų grėsmę.
Sargeras and the Betrayal
(Sargeras ir išdavystė)
Bėgant laikui, demoniškos būtybės rado kelią į Titanų pasaulius iš Twisting Nether, ir Panteonas išrinko savo puikiausią karį, Sargerą, gynybai. Sargeras, kilnus milžinas nulietas iš bronzos, vykdė savo pareigas nesuskaičiuojamus tūkstantmečius, ieškodamas ir naikindamas demonus bet kur, kur juos rasdavo. Per amžinybes, Sargeras susirėmė su dviem galingom demonų rasėm, kurios abi buvo pasiryžusios įgyti galios ir valdyti fizinę visatą.
Eredarai, klastinga šėtoniškų burtininkų rasė, naudojo savo magiją užkariavimui ir pavergimui šimtams pasaulių. Vietinės tų pasaulių rasės dėl eredarų piktavališkų galių mutavo ir pačios virto į demonus. Nors Sargero beveik neišmatuojamos galios buvo daugiau nei pakankamai nugalėti niekšinguosius eredarus, jis buvo be galo susirūpinęs dėl rasių ištvirkimo ir viską įtraukiančio blogio. Negalėdamas suvokti tokio ištvirkimo, didysis Titanas klimpo į slegiančią depresiją. Nepaisant kylančio susirūpinimo, Sargeras išvadavo visatą nuo burtininkų įkalindamas juos Twisting Nether viduje.
Kol jo sutrikimas ir kančia didėjo, Sargeras buvo priverstas kovoti su kita grupe, siekiančia sužlugdyti Titanų tvarką: Nathrezimais. Ši tamsioji vampyrų demonų rasė (taip pat žinoma kaip siaubo valdovai) užkariavo daugybę pasaulių užvaldydami ir paversdami jų gyventojųs į šešėlius. Niekingi, klastingi siaubo valdovai sukiršino ištisas tautas įskiepydami joms neapykantą ir nepasitikėjimą. Sargeras lengvai nugalėjo Nathrezimus, tačiau jų ištvirkimas jį stipriai paveikė.
Abejonės ir neviltis užvaldė Sargero jausmus, jis prarado tikėjimą ne tik savo užduotimi, bet taip pat ir Titanų tvarkingos visatos vizija. Galų gale jis pradėjo manyti, kad pati tvarkos idėja buvo kvailystė, kad chaosas ir ydingumas buvo vieninteliai neabejotini dalykai tamsioje, vienišoje visatoje. Jo draugai Titanai bandė jį atkalbėti nuo šio klaidingo mąstymo ir nuraminti jo siautėjančius jausmus, bet jis atmetė jų optimistišką tikėjimą kaip savanaudišką iliuziją. Amžinai palikdamas jų gretas, Sargeras išvyko ieškoti sau vietos visatoje. Nors Pantheonas sielvartavo dėl jo išvykimo, Titanai negalėjo nuspėti, kaip toli jų dingęs brolis nueis.
Kai Sargero beprotybė sunaikino paskutinius narsios sielos likučius, jis įtikėjo, kad Titanai buvo kalti dėl kūrimo nenusisekimo. Nusprendęs panaikinti jų darbus visoje galaktikoje, jis tvirtai apsisprendė sukurti nesulaikomą armiją, kuri paskandintų fizinę visatą liepsnose.
Netgi Sargero titaniška forma pasikeitė dėl ištvirkimo, kuris užkrėtė kadaise taurią Titano širdį. Jo akys, plaukai ir barzda liepsnojo ugnimi, jo metalinė bronzinė oda atsivėrė atskleisdama nesibaigiančią beprotiškos neapykantos kalvę.
Įniršęs Sargeras išlaisvino eredarus ir Natrezimus ir paleido pasibjaurėtinus demonus į laisvę. Šie sukti padarai lenkėsi prieš tamsiojo Titano neaprėpiamą įniršį ir siūlėsi tarnauti jam visais šlykščiausiais būdais, kuriuos tik sugebėjo. Iš galingųjų eredarų, Sargeas pasirinko du išrinktuosius vadovauti jo visą naikinančiai demonų armijai. Kil‘jaeden‘as Apgavikas buvo parinktas ieškoti tamsiausių rasių visatoje ir užverbuoti juos į Sargero gretas. Antrasis išrinktasis, Archimonde‘as Išniekintojas, buvo paskirtas vadovauti nesuskaičiuojamoms Sargero armijom prieš visus, kurie galėtų priešintis Titano valiai.
Kil‘jaeden‘as savo baisia galia pirmiausia pavergė siaubo valdovus. Siaubo valdovai tarnavo jam kaip asmeniniai įgaliotiniai visatoje, jie mėgavosi ieškodami primityvių rasių savo valdovui, kurias jis pavergdavo. Pirmasis tarp siaubo valdovų buvo Tichondrius Tamsusis. Tichondrius tarnavo Kil‘jaeden‘ui kaip puikus karys ir sutiko atnešti Sargero liepsnojančią valią į tamsiausius visatos kampelius.
Galingasis Archimonde‘as taip pat paskyrė savo įgaliotinius. Iškviesdamas pragaištinguosius pragaro valdovus ir jų laukinį vadą, Monnoroth‘ą Naikintoją, Archimonde‘as tikėjosi įkurti elitinių karių būrį, kuris sunaikintų visą gyvybę.
Kai tik Sargeras išvydo, kad jo armijos buvo pasirengusios vykdyti kiekvieną jo paliepimą, jis paleido siautulingas pajėgas į Didžiosios Tamsos begalybes. Sargeras pavadino savo didėjančią armiją Liepsnojančiu Legionu. Dar iki šiandien nežinoma, kiek pasaulių ugnyje sunaikino jo armija savo Liepsnojančiu Žygiu per visatą.
The Old Gods and the Ordering of Azeroth
(Senieji dievai ir Azerotho tvarkymas)
Titanai, nenujausdami Sargero siekio sunaikinti nesuskaičiuojamus jų darbus, judėjo iš pasaulio į pasaulį, suteikdami jiems formas ir tvarką, kaip jiems atrodė tinkama. Per savo keliones jie aptiko mažą pasaulį, kurį jo gyventojai vėliau pavadins Azeroth. Kai Titanai žengė per pirmykštę žemę, jie sutiko galybę priešiškų gaivališkų būtybių. Šie gaivalai, garbinę neišmatuojamo blogio būtybių rasę, žinomą kaip Senieji Dievai, prisiekė išvyti Titanus ir išlaikyti savo pasaulį nepaliestą metalinių įsibrovelių.
Panteonas, sutrikdytas Senųjų Dievų polinkio į blogį, nuolatos grūmėsi su gaivalais ir jų tamsiaisiais valdovais. Senųjų Dievų armijoms vadovavo galingiausi gaivalų leitenantai – Ragnaros Ugnies Valdovas, Therazane Akmens Motina, Al‘Akir‘as Vėjų Valdovas ir Neptulon‘as Potvynių Medžiotojas. Chaotiškos pajėgos, šėldamos ant žemės paviršiaus, susidūrė su didžiaisiais Titanais. Nors gaivalų galia buvo nesuvokiama protu, jų susivienijusios jėgos neįstengė nugalėti galingųjų Titanų. Vienas po kito krito gaivalų valdovai ir jų pajėgos išsibarstė.
Panteonas sugriovė Senųjų Dievų citadeles ir prirakino penkis blogio dievus giliai po pasaulio paviršiumi. Be Senųjų Dievų galios išlaikyti šėlstančias dvasias fiziniame pasaulyje, gaivalai buvo išvyti į neišmatuojamą lygmenį, kur jie visą amžinybę varžėsi tarpusavyje. Su gaivalų išnykimu gamta nurimo, pasaulis įgavo harmonijos. Titanai pamatė, kad grėsmė sulaikyta, ir kibo į darbą.
Titanai suteikė galių daugybei rasių, kad šios padėtų Titanams formuoti pasaulį. Kad išgremžtų bedugnes olas giliai po žeme, Titanai iš magiško, gyvo akmens sukūrė nykštukus. Kad gilintų jūras ir iš jų iškeltų žemes, Titanai sukūrė didžiulius bet švelnius jūros milžinus. Daugelį amžių Titanai tobulino žemę, kol galiausiai liko vienas tobulas žemynas. Žemyno centre Titanai sukūrė trykštančios energijos ežerą. Ežeras, kurį jie pavadino Amžinybės Šaltiniu, turėjo tapti pasaulio gyvybės šaltiniu. Jo galinga energija turėjo maitinti žemės kaulus ir paskatinti gyvybę suleisti šaknis į turtingą žemės dirvą. Bėgant laikui, augalai, medžiai, pabaisos ir įvairiausių rūšių padarai suklestėjo pirmykščiame žemyne. Kai paskutinę jų darbų dieną nusileido saulė, Titanai pavadino šį žemyną Kalimdor‘u - amžinos žvaigždžių šviesos žeme.
Charge of the Dragonflights
(Drakonų paskirimas)
Patenkinti, kad mažasis pasaulis buvo sutvarkytas ir kad jų darbas baigtas, Titanai ruošėsi išvykti iš Azeroth. Prieš išvykdami, jie paskyrė stipriausią pasaulio rasę prižiūrėti Kalimdor‘ą, kad jokia jėga netrikdytų tobulos pasaulio ramybės. Tais amžiais buvo daugybė drakonų. Tarp jų buvo penki drakonai, vadovavę šiai rasei. Tai buvo tie drakonai, kuriuos Titanai išrinko prižiūrėtį bundantį pasaulį. Galingiausi Panteono nariai suteikė dalį savo galios kiekvienam drakonų valdovui. Šie didingi drakonai (išvardinti žemiau) tapo Didžiaisiais Aspektais arba Drakonų Aspektais.
Aman‘Thul, vyriausiasis Panteono vadas, suteikė dalį savo kosminės galios milžiniškam bronziniam drakonui, Nozdormu. Vyriausiasis vadas paskyrė Nozdormu saugoti laiką ir prižiūrėti amžinai besisukančius likimo ir lemties kelius. Stoiškas, garbingasis Nozdormu tapo žinomas kaip Amžinasis.
Titanė Eonor, visos gyvybės globėja, suteikė dalį savo galios raudonajai milžinei, Alexstrasza‘i. Nuo tada Alexstrasza bus žinoma kaip Gyvybės Globėja, sauganti visus gyvus pasaulio padarus. Dėl jos neišmatuojamos išminties ir beribės užuojautos visiems gyviems daiktams, Alexstrasza buvo karūnuota Drakonų Karaliene ir paskirta savo rasės valdove.
Eonar taip pat palaimino Alexstrasza jaunesniąją sesę, lanksčiąją žalią drakonę Yserą, suteikdama jai įtakos gamtai. Ysera paniro į amžiną transą, pririštą prie Kūrimo Sapnų žadinimo. Žinoma kaip Sapnuotoja, ji iš savo žaliosios karalystės, Smaragdinio Sapno, turėjo prižiūrėti augančią laukinę pasaulio gamtą.
Titanas Norgannon‘as, išminties saugotojas ir didysis kerėtojas, suteikė mėlynajam drakonui, Malygos‘ui, dalį savo neaprėpiamos galios. Nuo tada, Malygos žinomas kaip Kerų Audėjas, magijos ir paslapčių saugotojas.
Titanas Khaz‘goroth‘as, pasaulio kalvis ir modeliuotojas, suteikė dalį savo beribės galios galingajam juodajam slibinui, Neltharion‘ui. Kilnadvasiam Neltharion‘ui, vėliau žinomam kaip Žemės Sargybinis, buvo suteikta žemės ir giliųjų pasaulio vietų valdžia. Jis įkūnijo pasaulio galią ir tarnavo kaip svarbiausias Alexstraszos padėjėjas.
Taip apdovanoti, Penki Aspektai buvo paskirti saugoti pasaulį, kai Titanai išvyks. Palikę drakonus globoti Azeroth, Titanai amžiams iškeliavo. Nelaimei, tebuvo tik laiko klausimas, kol Sargeras sužinojo apie naująjį pasaulį…
The Waking World and the Well of Eternity
(Bundantis pasaulis ir amžinybes šulinys)
Dešimt tūkstančių metų prieš tai, kai orkai susirėmė su žmonėmis Pirmajame Kare, Azeroth pasaulis buvo vandenynų apsuptas didžiulis žemynas. Ta žemė, žinoma kaip Kalimdor‘as, buvo daugybės skirtingų rasių, besivaržančių dėl išlikimo su laukiniais bundančio pasaulio gaivalais, namai. Tamsiojo žemyno viduryje tyvuliavo paslaptingas galingos energijos ežeras. Ežeras, kuris vėliau bus pavadintas Amžinybės Šaltiniu, buvo tikrasis visos pasaulio magijos ir laukinės galios šaltinis. Semdamasis galios iš neaprėpiamos Didžiosios Tamsos, Šaltinis tarnavo tarsi magiška versmė, siunčianti į pasaulį savo galingą energiją, maitinančią visą nuostabią jo gyvybę.
Tuo metu, pirmykštė naktinių humanoidų gentis atsargiai nukeliavo link kerinčio užburto ežero. Laukiniai klajokliai, privilioti keistos Šulinio energijos, ant tylių jo krantų pasistatė grubias lūšneles. Bėgant laikui, Šaltinio kosminė galia paveikė gentį, suteikdama jai galios, išminties ir be galo ilgą gyvenimą. Gentis pasivadino Kaldorei vardu, kuris jų kalboje reiškė „žvaigdžių vaikus“. Aplink ežero pakraščius jie pasistatydino didžias šventyklas.
Kaldorei, arba nakties elfai, kaip jie bus žinomi vėliau, garbino mėnulio deivę, Elune, ir tikėjo, kad dienomis ji miega tviskančiose Šaltinio gelmėse. Pirmieji nakties elfų žyniai ir pranašai tyrinėjo Šaltinį su nepasotinamu smalsumu, trokšdami ištyrinėti jo neregėtas galias bei paslaptis. Augant bendruomenei, nakties elfai ištyrinėjo Kalimdor‘o platybes ir susitiko su kitais jo gyventojais. Vieninteliai padarai, kurie juos suglumino ir nustebino, buvo galingieji senieji drakonai. Didieji gyvatiškieji žvėrys dažniausiai gyvendavo atsiskyrę, tačiau jie stengėsi saugoti pasaulį nuo galimų kenkėjų. Nakties elfai išsiaiškino, kad drakonai buvo pasaulio sergėtojai ir nusprendė, kad jų paslaptis geriausia palikti ramybėje.
Tuo metu, nakties elfai, vedami smalsumo, susitiko ir susidraugavo su daugybe galingų būtybių, iš kurių ne pats silpniausias buvo Cenarius, galingasis pirmykščių girių pusdievis. Kilnadvasis Cenarius pamilo smalsiuosius nakties elfus ir praleido daugybę laiko mokydamas juos gamtos paslapčių. Ramieji Kaldorei pajuto prieraišumą gyviesiems Kalimdor‘o miškams ir mėgavosi harmoninga gamtos pusiausvyra.
Prabėgo daugybė amžių, nakties elfų civilizacija augo tiek savo dydžiu, tiek kultūra. Jų šventyklos, keliai ir būstai paplito visame tamsiajame žemyne. Azshara, gražioji ir apdovanotoji nakties elfų karalienė, sukūrė milžinišką, nuostabią šventyklą ant Šaltinio kranto, kurios brangakmeniais puoštose salėse gyveno jos artimiausi tarnai. Jos tarnai, kuriuos ji vadino Quel‘dorei arba „Kilmingaisiais“, vykdė kiekvieną jos paliepimą ir manė esą geresni už kitus savo gentainius. Nors Karalienę Azsharą vienodai mylėjo visa tauta, slapta Kilmingiesiems buvo pavydėta ir jie nebuvo mėgstami kitų nakties elfų.
Taip pat stipriai susidomėjusi Amžinybės Šaltiniu kaip ir žyniai, Azshara įsakė Kilmingiesiems išsiaiškinti jo paslaptis ir atskleisti tikrąjį jo tikslą pasaulyje. Kilmingieji kibo į darbą ir nepaliaujamai tyrinėjo Šaltinį. Netrukus jie atrado, kaip manipuliuoti ir valdyti Šaltinio kosmines galias. Tęsdami savo eksperimentus, Kilmingieji suprato, kad jie gali panaudoti naująją galią tiek kūrimui, tiek naikinimui. Nerūpestingieji Kilmingieji nesuvokė primityvios magijos ir buvo priversti pasišvęsti jos įvaldymui. Nors jie suprato, kad ši magija, naudojama neatsakingai, yra savaime pavojinga, Azshara ir Kilmingieji pradėjo ją studijuoti su beatodairišku nerūpestingumu. Cenarius ir daugelis senųjų nakties elfų išminčių įspėjo, kad šie žaidimai su kaprizingąja magija baigsis vien nelaimėmis. Netgi tada, Azshara ir jos pasekėjai užsispyrę plėtė augančias galias.
Augant jų galioms, Azshara ir Kilmingieji aiškiai pasikeitė. Išpuikę, abejingi aukštesnieji tapo beširdžiai ir žiaurūs savo gentainiams. Tamsus, gąsdinantas šydas uždengė kadaise kerintį Azsharos grožį. Ji atitrūko nuo ją mylinčių gentainių ir atsisakė bendrauti su visais, išskyrus jos patikėtinius Kilminguosius žynius.
Jaunas žynys, vardu Mafurion‘as Audros Šėlsmas, praleidęs daugybę laiko mokydamasis pirmykščių druidizmo paslapčių, pradėjo įtarti, jog baisi galia paverginėjo Kilminguosius ir jo mylimą karalienę. Nors jis negalėjo suvokti ateisiančio blogio, Mafurion‘as numanė, kad nakties elfų gyvenimas netrukus amžiams pasikeis…
The War of the Ancients
(Protėvių karai)
Beatodairiškas Kilimngųjų magijos naudojimas pasiuntė energijos raibulius iš Amžinybės Šaltinio į Didžiają Tamsiąją Nežinomybę. Srūvančius energijos raibulius pajuto siaubingi ateiviai. Sargeras – Didysis gyvybės Priešas, Pasaulių Naikintojas – pajuto galingus raibulius, atvedusius jį prie jų šaltinio. Tyrinėdamas pirmykštį Azeroth pasaulį ir jausdamas neišsenkančias Amžinybės Šaltinio galias, Sargeras pajuto nepasotinamą alkį. Galingasis tamsusis Bevardės Tuštumos dievas nusprendę sunaikinti jaunąjį pasaulį ir pasisavinti jo energiją.
Sargeras sukvietė savo neaprėpiamą Liepsnojantį Legioną ir puolė nieko neįtariantį Azeroth pasaulį. Legionas buvo sudarytas iš milijonų klykaujančių demonų, sukviestų iš tolimiausių visatos kampelių, trokštančių kautynių ir užkariavimų. Sargero leitenantai, Archimonde‘as Išniekintojas ir Monnoroth‘as Naikintojas, ruošė savo pragariškuosius tarnus puolimui.
Karalienė Azshara, užvaldyta siaubingos savo magijos ekstazės, tapo Sargero neginčijamos galios auka ir sutiko atverti vartus į savo pasaulį. Netgi jos Kilmingieji tarnai pasidavė neišvengiamai magijos įtakai ir pradėjo garbinti Sargerą kaip dievą. Norėdami parodyti atsidavimą Legionui, Kilmingieji padėjo karalienei atverti milžiniškus, besisukančius vartus Amžinybės Šaltinio gelmėse.
Kai viskas buvo paruošta, Sargeras pradėjo siaubingąją Azeroth invaziją. Liepsnojančio Legiono kariai-demonai įsiveržė į pasaulį per Amžinybės Šaltinį ir puolė snūduriuojančius nakties elfų miestus. Vadovaujamas Archimonde‘o ir Monnoroth‘o, Legionas įsiveržė į Kalimdor‘o žemes, palikdamas vien pelenus ir sielvartą. Demonai magai iškvietė liepsnojančius velniškus pagalbininkus, kurie krito į dailias šventyklų smailes tarsi pragariški meteoritai. Būrys degančių, kraują liejančių žudikų, žinomų kaip Pražūties Sargybiniai, žygiavo per Kalimdor‘o laukus, žudydami visus, kas pasitaikė kelyje. Gaujos laukinių, demoniškų pragaro šunų nusiaubė užmiesčius nesutikę pasipriešinimo. Nors narsūs Kaldorei kariai gynė savo protėvių žemes, jie, pašėlusio Legiono puolimo stumiami, buvo priversti colis po colio užleisti savo žemes.
Malfurion‘ui Audros Šėlsmui teko ieškoti pagalbos savo apsuptiesiems gentainiams. Audros Šėlsmas, kurio tikras brolis, Illidan‘as, mokėsi Kilmingųjų magijos, buvo įsiutęs dėl didėjančio aukštesniosios klasės ištvirkimo. Įtikinęs Illidaną apleisti pavojingą maniją, Malfurion‘as išvyko ieškoti Cenarius ir burti pasipriešinimo jėgų. Nuostabaus grožio jauna žynė, Tyrandė, sutiko padėti broliams jų kelionėje. Nors tiek Malfurion‘as, tiek Illidan‘as mylėjo jaunąją žynę, Tyrandės širdis priklausė vieninteliam Malfurion‘ui. Illidan‘as piktinosi žydinčia brolio meile su Tyrande, bet žinojo, kad jo širdgėla buvo niekas palyginus su priklausomybės nuo magijos skausmu.
Illidan‘as, tapęs priklausomu nuo galingos magijos, grūmėsi su beveik nesuvaldomu alkiu Šaltinio energijai. Vis dėlto, kantriai padedant Tyrandei, jis sugebėjo susitvardyti ir padėti broliui rasti atsiskyrėlį pusdievį Cenarius. Cenarius, apsigyvenęs tolimose šventose Hyjal‘o Kalno Mėnulio Laukymėse, sutiko padėti nakties elfams rasti senuosius drakonus ir įtikinti juos pagelbėti. Drakonai, vadovaujami didžiosios milžinės Alexstrasza‘os, sutiko pasiųsti savo galinguosius skraidūnus ir susikauti su demonais bei jų pragariškaisiais valdovais.
Cenarius, iškvietęs užburtųjų miškų dvasias, subūrė medžiažmogių armiją ir vadovavo jų bebaimiui Legionio puolimui. Kai nakties elfų sąjungininkų pajėgos susijungė ir puolė Azsharos šventyklą bei Amžinybės Šaltinį, užvirė aršus mūšis. Nepaisant naujųjų sąjungininkų galios, Malfurion‘as ir jo pagalbininkai suvokė, kad Legiono neįmanoma nugalėti vien karine galia.
Kol titaniška kova virė aplink Azsharos sostinę, apgautoji karalienė laukė Sargero atvykimo. Legiono valdovas ketino pro Amžinybės Šaltinį įžengti į siaubiamą pasaulį. Kai jo neapsakomai didelis šešėlis nusidriekė dar arčiau šėlstančio Šaltinio paviršiaus, Azshara sukvietė stipriausius savo Kilminguosius sekėjus. Tik jų sujungta galia galėjo sukurti pakankamai didelius vartus Sargerui.
Tuo metu, kai degančiuose Kalimdor‘o laukuose siautėjo mūšis, paaiškėjo siaubinga įvykių eiga. Tikslios įvykio detalės per amžius buvo pamirštos, tačiau žinoma, kad Neltharion‘as, Drakonų Žemės Aspektas, pasiuto lemiamu puolimo prieš Liepsnojantį Legioną metu. Dėl iš jo tamsios odos besiveržiančių liepsnų ir įniršio jis pradėjo skeldėti. Persivadinęs į Mirties Sparną, liepsnojantis drakonas atsigręžė prieš savo gentainius ir išvijo juos iš mūšio lauko.
Mirties Sparno išdavystė buvo tokia netikėta, kad nė vienas iš penkių drakonų niekada visiškai neatsigavo. Sužeista ir sukrėsta, Alexstrasza bei jos kilnūs pagalbininkai buvo priversti apleisti savo mirtinguosius sąjungininkus. Malfurion‘as ir jo draugai, beviltiškai viršyti karių skaičiumi, vos išgyveno kitą puolimą.
Malfurion‘as, įsitikinęs, kad Amžinybės Šaltinis buvo demonų pagrindinis kelias į fizinį pasaulį, reikalavo jį sunaikinti. Jo draugai, žinodami, kad Šaltinis buvo jų nemirtingumo ir galių priežastis, buvo sukrėsti skuboto sprendimo. Vienintelė Tyrande įžvelgė Malfurion‘o teorijos išmintingumą ir įkalbėjo Cenarių bei jo pagalbininkus šturmuoti Azsharos šventyklą ir amžiams užverti Šaltinį.
The Sundering of the World
(Pasaulio skilimas)
Žinodamas, kad Šaltinio sunaikinimas daugiau nebeleistų jam naudotis magija, Illidan‘as savanaudiškai atsiskyrė nuo grupės ir išvyko įspėti Kilmingųjų apie Malfurion‘o ketinimus. Dėl beprotystės, kilusios iš priklausomybės magijai ir geliančio apmaudo dėl brolio ir Tyrandės meilės, Illidan‘as nejautė jokios sąžinės graužaties išduodamas Malfurion‘ą ir susidėdamas su Azshara bei jos pasekėjais. Illidan‘as siekė išsaugoti Šaltinio galias bet kokia kaina.
Sielvartaudamas dėl savo brolio atsiskyrimo, Malfurion‘as nuvedė bendražygius į Azsharos šventyklos širdį. Kai įpuolė į pagrindinę šventyklos salę, jie rado Kilminguosius įpusėjusius savo paskutinįjį tamsųjį užkeikimą. Bendras užkeikimas sukūrė nestabilų energijos sūkurį siautėjančiose Šaltinio gelėmese. Sargero grėsmingam šėšėliui artėjant prie paviršiaus, Malfurion‘as ir sąjungininkai puolė.
Azshara, Illidan‘o įspėta, buvo visiškai pasiruošusi puolimui. Beveik visi Malfurion‘o draugai krito prieš siaubingą pamišusios karalienės galią. Tyrandė, mėgindama pulti Azsharą iš nugaros, buvo sučiupta karalienės Kilmingųjų sargybinių. Nors ji įveikė sargybinius, kova paliko skausmingas žaizdas ant rankų. Malfurion‘as, matydamas savo sužeistą meilę, siaubingai įniršo ir prisiekė nukauti Azsharą.
Kol kova siautėjo šventyklos išorėje bei viduje, Illidan‘as nusėlino link didžiojo Šaltinio krantų. Atsiklaupęs Illidan‘as specialiai pagamintus buteliukus pripildė tviskančio Šaltinio vandens. Įsitikinęs, kad demonai sutriuškins nakties elfų civilizaciją, jis ketino pavogti šventojo vandens ir pasilikti jo energiją sau.
Malfurion‘o ir Azsharos kova sujaukė Kilmingųjų rūpestingai ruoštą užkeikimą. Nestabilus sūkurys Šaltinio gelmėse sprogo ir sukėlė katastrofiškus padarinius, kurie amžinai ardys pasaulį. Milžiniškas sprogimas iki pamatų sugriovė šventyklą ir sukėlė milžiniškus žemės drebėjimus, sklindančius per visą žemyną. Kol sostinės griuvėsiuose vyko siaubinga Legiono ir nakties elfų bei jų sąjungininkų kova, banguojantis Amžinybės Šaltinis sulinko ir įgriuvo.
Katastrofiškas sprogimas suskaldė žemę ir sunaikino dangų.
Vidinis Šaltinio sprogimas sudrebino žemės kaulus, jūros vanduo liejosi į atsivėrusias žemės žaizdas. Beveik aštuoniasdešimt procentų Kalimdor‘o žemių buvo sunaikintos, liko vien saujelė žemynų, supamų naujos, šėlstančios jūros. Pačiame jūros viduryje, kur kadaise buvo Amžinybės Šaltinis, siautėjo audringa potvynio bei chaotiškos energijos audra. Šis baisus randas, žinomas kaip Verpetas, niekada nenustos siautulingai suktis. Jis liks kaip šiurpios katastrofos priminimas… priminimas, kad utopinė era prarasta amžiams.
Nežinia kaip, prieš visas taisykles, Karalienei Azsharai ir jos išrinktiesiems Kilmingiesiems pavyko išgyventi katastrofą. Nukankinti bei iškreipti galių, kurias išlaisvino, Azshara bei jos sekėjai buvo nutrauktį į šėlstančią jūrą, atsiradusią po Šaltinio sprogimo. Prakeikti – neatpažystamai pasikeitę – jie tapo nekenčiamaisiais gyvatiškaisiais nagomis. Pati Azshara pavirto į didžiulę siaubingą būtybę, atspindėdama piktumą ir pagiežą, kuri visuomet slėpesi jos viduje.
Ten, pačiame Verpeto dugne, nagos pasistatė naują miestą, Nazjatar‘ą, kuriame jie atgaus savo galią. Prireiks dešimt tūkstančių metų, kol nagos atskleis savo egzistavimą viršutiniam pasauliui.
Mount Hyjal and Illidan's Gift
(Hyjal‘o kalnas ir Illidan‘o dovana)
Keletas nakties elfų, išgyvenusių siaubingą sprogimą, susibūrė drauge ir grubiai sumeistrautais plaustais lėtai plaukė link vienintelės žemės akiratyje. Elunė buvo maloninga Malfurion‘ui, Tyrndei bei Cenarius, išgyvenusiems Didįjį Skilimą. Nuvargę didvyriai sutiko vadovauti išlikusiems gentainiams ir įkurti naujus namus. Keliaudami tyloje ir apžiūrinėdami pasaulio griuvėsius jie suprato, kad jų aistros atnešė tokį žlugimą. Nors Sargeras ir jo Legionas buvo išplėšti iš šio pasaulio sprogus Šaltiniui, Malfurion‘as ir jo draugai matė siaubingą pergalės kainą.
Daugybė Kilmingųjų išgyveno katastrofą nenukentėję. Jie taip pat nukeliavo link naujosios žemės krantų kartu su kitais nakties elfais. Nors Malfurion‘as netikėjo Kilmingųjų motyvais, jis buvo patenkintas, kad šie nebekelia jokios realios grėsmės be Šaltinio energijos.
Kai nuvargę nakties elfai išsilaipino ant naujosios žemės krantų, jie pamatė, kad šventasis kalnas, Hyjal‘as, per katastrofą nenukentėjo. Norėdami įsirengti sau naujus namus, Malfurion‘as ir nakties elfai užlipo Hyjal‘o šlaitais į vėjų pustomą viršūnę. Patraukę į miškais apaugusią daubą, įsikūrusią tarp kalno milžiniškų keterų, jie rado mažytį, tylų ežerą. Jų siaubui, šio ežero vanduo buvo suterštas magijos.
Illidan‘as, taip pat išgyvenęs Skilimą, pasiekė Hyjal‘ą žymiai anksčiau už Malfurion‘ą ir nakties elfus. Illidan‘as, vedamas beprotiško siekio išsaugoti magijos pelkes pasaulyje, išpylė buteliukus, kuriuose buvo brangusis vanduo iš Amžinybės Šaltinio, į kalno ežerą. Džiūgaujantis Illidan‘as, manydamas, kad naujasis Šaltinis buvo dovana ateities kartoms, buvo sukrėstas, kai Malfurion‘as jį susekė. Malfurion‘as paaiškino broliui, kad magija buvo iš prigimties chaotiška ir kad jos naudojimas prišaukė plačiai išplitusį ištvirkimą bei nesantaiką. Nepaisant to, Illidan‘as nesutiko atsisakyti savo magiškų galių.
Gerai žinodamas, kokių pasėkmių Illidan‘o planas galėtų turėti, Malfurion‘as nusprendė vieną kartą ir visiems laikams sustabdyti savo galios ištroškusį brolį. Su Cenarius pagalba, Malfurion‘as įkalino Illidan‘ą beribiame požemyje, kur jis, sukaustytas ir be galių, turėjo likti iki amžių pabaigos. Norėdamas visiškai įsitikinti brolio sutramdymu, Malfurion‘as paskyrė jauną prižiūrėtoją, Maiev Šešėlio Dainą, saugoti Illidan‘ą.
Nusprendę, kad sunaikindami naująjį Šaltinį gali sukelti dar didesnę katastrofą, nakties elfai paliko jį. Šiaip ar taip, Malfurion‘as paskelbė, kad jie niekuomet nebetyrinės magijos meno. Stebint budriai Cenarius akiai, jie pradėjo studijuoti senovės druidizmo meną, kuris padėtų pagydytį nusiaubtą žemę ir atauginti mylimus miškus Hyjal‘o Kalne.
The World Tree and the Emerald Dream
(Pasaulio medis ir Smaragdiškas sapnas)
Daugelį metų nakties elfai nepaliaujamai dirbo, kad atstatytų tai, ką galėjo, iš savo senosios gimtinės. Palikę sugriuvusias šventyklas ir kelius, jie pasistatė naujus namus vidury žaliuojančių miškų Hyjal‘e. Bėgant laikui, drakonai, kurie išgyveno Skilimą, išlindo iš savo buveinių.
Raudonoji Alexstrasza, žalioji Ysera, bronzos spalvos Nozdormu nusileido į tylias druidų laukymes apžiūrėti nakties elfų triūso vaisių. Malfurion‘as, kuris tapo neaprėpiamos galios didžiuoju druidu, pasveikino galinguosius drakonus ir papasakojo jiems apie naujojo Amžinybės Šaltinio sukūrimą. Didieji drakonai, išgirdę blogas naujienas, spėjo, kad kol tebėra Šaltinis, tol Legionas kadanors gali grįžtį ir pulti pasaulį dar kartą. Malfurion‘as ir trys drakonai sudarė sutartį, kuria pasižadėjo saugoti Šaltinį ir prižiūrėti, kad Liepsnojantis Legionas niekada nerastų kelio atgal į pasaulį.
Alexstrasza, Gyvybės Globėja, pasėjo vienintelę, užkerėtą gilę Amžinybės Šaltinio gelmėse. Gilė, paveikta stipraus, magiško vandens, išdygo kaip milžiniškas medis. Galingojo medžio šaknys išaugo iš Šaltinio vandens, jo skliautas rėžė dangų. Didžiulis medis bus amžinas nakties elfų ir gamtos ryšio simbolis, o jo gyvybę duodančios energijos bėgant laikui atgaivins likusį pasaulį. Nakties elfai Pasaulio Medį pavadino Nordrassil‘u, kas jų kalboje reiškė „rojaus karūną“.
Nozdormu, Amžinasis, užkerėjo Pasaulio Medį, kad kol jis stovės, nakties elfai niekada nesusirgtų.
Ysera, Sapnuotoja, taip pat užbūrė Pasaulio Medį, susiedama jį su savo karalyste, nežemiška dimensija, žinoma kaip Smaragdinis Sapnas. Smaragdinis Sapnas, neišmatuojamas, visuomet besikeičiantis dvasių pasaulis, egzistavo už fizinio pasaulio ribų. Iš Sapno, Ysera tvarkė gamtos ir pačio pasaulio evoliucijos potvynius bei atoslūgius. Nakties elfų druidai, taip pat ir pats Malfurion‘as, buvo susieti su Sapnu per Pasaulio Medį. Kaip mistiškos sutarties dalis, druidai sutiko miegoti daugelį amžių, kad jų dvasios galėtų klajoti nesuskaičiuojamais Ysera‘os Sapnų Keliais. Nors druidai sielvartavo dėl metų, kuriuos turėjo prarasti miegodami ilgaamžiu miegu, jie nesavanaudiškai sutiko laikytis sandėrio su Ysera.
Exile of the High Elves
(Kilmingūjų elfu ištrėmimas)
Bėgant amžiams, nauja nakties elfų bendruomenė tapo stipri ir išsiplėtė visame žydinčiame miške, kurį jie vadino Ashenvale. Daugybė padarų, tokių, kaip furblogai ir dygliašerniai, kurių buvo gausu prieš Didijį Skilimą, vėl pasirode ir suklestėjo žemyne. Vadovaujami geranoriškų druidų, nakties elfai mėgavosi neregėta taika ir ramybe po žvaigždėmis.
Šiaip ar taip, daugybė išlikusių Kilmingųjų pradėjo nerimauti. Kaip ir Illidan‘as anksčiau, jie tapo savo atsiskyrimo nuo magijos aukomis. Kilmingieji vėl susigundė naudoti Amžinybės Šaltinio energiją ir tęsti magijos mokymąsi. Dath‘Remar‘as, arogantiškas, tiesmukas Kilmingųjų vadovas, pradėjo viešai šaipytis iš druidų, vadindamas juos bailiais dėl jų atsisakymo naudotis magija, kas, kaip jis teigė, buvo jų teisė. Malfurion‘as ir druidai nekreipė dėmesio į Dath‘Remar‘o argumentus ir įspėjo Kilminguosius, kad bet koks magijos naudojimas bus baudžiamas mirtimi. Nešdami nelaimę ir įžuliai bandydami perkalbėti druidus panaikinti įstatymą, Dath‘Remar‘as ir jo šalininkai sukėlė siaubingą magišką audrą Ashenvale.
Druidai nepajėgė savų gentainių nuteisti mirtimi, tad nusprendė ištremti neatsargius Kilminguosius iš savųjų žemių. Dath‘Remar‘as ir jo pasekėjai, džiaugdamiesi galėdami atsikratyti savo konservatyviųjų pusbrolių, sulipo į specialiai pastatytus laivus ir išplaukė į jūrą. Nors nė vienas iš jų nežinojo, kas laukia už šėlstančio Verpeto, jie troško įkurti naują tėvynę, kur galėtų naudotis magija nebaudžiami. Kilmingieji arba Quel‘dorei, kaip kadaise juos pavadino Azshara, išsilaipino rytiniame žemyne, kurį žmonės pavadins Lordaeron. Jie planavo pasistatyti magišką karalystę, Quel‘Thalas, ir atmetė nakties elfų mėnulio garbinimą bei naktinį gyvenimą. Jie amžiams pasirinks saulę ir bus žinomi tik kaip kilmingieji elfai.
The Sentinels and the Long Vigil
(Sargybinis ir ilgas budėjimas)
Išvykus aikštingiesiems jų pusbroliams, nakties elfai vėl sutelkė dėmesį į užkerėtosios gimtinės saugumą. Druidai, jausdami, kad artėja jų ilgaamžio miego metas, rengėsi užmigti ir palikti šeimas bei mylimuosius. Tyrandė, kuri tapo vyriausia Elunės žyne, prašė savo meilės, Malfurion‘o, neišeiti dėl Smaragdinio Sapno. Bet Malfurion‘as, pažadėjęs žengti į nuolat besikeičiančius Sapnų Kelius, atsisveikino su žyne ir prisiekė, kad jie visuomet bus kartu, kadangi jie vienas kitą karštai mylėjo.
Palikta viena saugoti Kalimdor‘ą nuo naujo pasaulio pavojų, Tyrandė suformavo galingą kovinę jėgą iš savo nakties elfių seserų. Bebaimės, puikiai pasirengusios karės moterys, kurios pasižadėjo saugoti Kalimdor‘ą, tapo žinomos kaip Sargybinės. Nors daugiausia saugojo tamsius Ashenvale miškus, jos turėjo daugybę sąjungininkų, kuriuos, esant būtinybei, galėjo pasikviesti pagalbon.
Pusdievis Cenarius liko netoliese Hyjal‘o Kalno Mėnulio Laukymių. Jo sūnūs, žinomi kaip Girios Sargybiniai, atidžiai prižiūrėjo nakties elfus ir nuolat padėdavo Sargybinėms palaikyti taiką. Netgi Cenarius droviosios dukterys, driadės, vis dažniau pasirodydavo viešumoje.
Ashenvale saugojimas neleido Tyrandei atsipūsti, bet be Malfurion‘o ji nejautė džiaugsmo. Bėgant ilgiems amžiams kol druidai miegojo, jos antros demonų invazijos baimė augo. Ji negalėjo atsikratyti bauginančio jausmo, kad Liepsnojantis Legionas gali būti kažkur ten, už Didžiosios Tamsos, regzdamas keršto planus prieš nakties elfus ir Azeroth pasaulį.
