Sargeras

From SangReal Wiki

Sargeras Naikintojas, kritęs Titanas yra Degančio Legiono vadas ir įkūrėjas.

Sargeras buvo Panteono, aukščiausios Titanų tarybos išrinktas stipriausiu kariu, čempionu, turinčiu kovoti su blogiu visoje Visatoje, ir ypač Pragaro Sūkuryje (angl. The Twisting Nether). Sargeras turėjo praktiškai neribotą jėgą ir su demonais susidorodavo be vargo, tačiau Sargeras buvo suglumintas neribotu demonų blogiu ir atkaklumu. Kasdieną matydamas tokias jėgas, Sargeras darėsi vis niūresnis ir niūresnis, nerdamas į gilią depresiją, kurią smarkiai paskatino sena Nathrezim, kitaip dar vadinamų Baimės Lordais (angl. Dreadlords) rasė. Nathrezim užkariavo ne vieną pasaulį, užgrobdami visus jo gyventojus ir paversdami juos blogio šešėliais. Sargeras nesunkiai nugalėjo Baimės Lordų tautą, tačiau jų blogis smarkiai jį paveikė stiprųjį Titaną – jis pradėjo abejoti gėrio nauda ir Titanų misijos prasme. Jis pradėjo manyti, kad pertvarkyti Visatą į gėrio neįmanoma, kad įmanomas tik kitas kraštutinumas – visą gyvastį gaubiantis chaoso ir nuodėmių šešėlis. Kiti Titanai bergždžiai bandė perkalbėti Sargeras nematyti blogio kaip išeities, kadangi Sargeras amžiams išėjo iš Panteono ir leidosi į kelionę ieškoti savo tikrojo kelio gyvenime, kuris Titanams tęsiasi amžinybę.

Vis greičiau ir greičiau leisdamasis į visišką beprotybę Sargeras nusprendė, kad dėl blogio kalti viską sukūrę Titanai, taigi sugriauti visa, ką jie sukūrė. Iniršęs ant viso pasaulio, Titanų ir labiausiai ant pačio savęs, jis paleido iš kalėjimo Baimės Lordus, kurie prisiekė tarnystę kritusiam Titanui, šitaip padėdami pamatus Degančiam Legionui. Armiją savo Legionui Sargeras surado Argus planetoje, pasiūlęs Eredar rasių lyderiams Kil’jaeden, Archimonde ir Velen tarnauti jam mainais už neregėtą galią. Kil’jaeden ir Archimonde, vedini savanaudiškų paskatų sutiko su Sargeras pasiūlymu, o Velen ir jo pasekėjai, kuriuos jis pervadino Draenei, pabėgo iš Argus planetos ir įsikūrė tolimame pasaulyje, kurį pavadino Draenor.

Su savo armijomis Sargeras sunaikino nesuskaičiuojamą kiekį planetų visuose Visatos kampeliuose. Sargeras kariauja nesirinkdamas aukų, kerta mirtiną smūgį pastojusiems kelią, naikindamas visa kas pakliūna jam po kojomis. Pirmą kartą pulti Azeroth Sargeras bandė pasinaudodamas Nakties Elfų karalienės, Azshara, ir jos Kilmingųjų (angl. Highborne) beatodairišku magijos naudojimu ir Amžinybės Šulinio (angl. The Well of Eternity) išnaudojimu. Įtikinęs Azshara ir Kilminguosius kad jis yra neregėtos galios dievybė, Sargeras gavo galimybę nusiųsti Archimonde ir spąstų valdovą Mannoroth į Azeroth, lydimus gausių demonų armijų. Vyko didelis mūšis, tačiau galų gale Nakties Elfai, padedami Raudonųjų Drakonų ir Cenarius nugalėjo Degantį Legioną ir užvėrė Sargeras atvertus vartus į Azeroth, sunaikindami Amžinybės Šulinį. Šio mūšio padariniai buvo baisūs: dalis Kalimdor žemyno paskendo ir sudarė didžiulį sūkurį viduryje vandenyno.

Po devynių tūkstantmečių Sargeras vėl bandė užgrobti Azeroth, šį kartą bandydamas pasinaudoti žmonių rasės silpnybėmis. Jis pasiuntė keletą stiprių demonų į didelę drakonų medžioklę, nes nenorėjo pakartoti praeito bandymo scenarijaus, kai jo planus sugriovė Raudonasis Aspektas, tačiau drakonams padėjo Aegwynn, Tirisfalo Saugotoja, turėjusi neregėtų galių. Aegwynn Northrend’e rado plyšį, pro kurį Degančio Legiono demonai patekdavo į žmonių pasaulį ir bandė jį uždaryti, tačiau iš plyšio išlindo pats Sargeras. Saugotoja nedvejojo ir puolė kritusį Titaną, sunaikindama jo materialų kūną, tačiau Sargeras perkėlė savo sielą į tauriąją saugotoją, kur ši laukė palankesnio momento atakai. Sargeras kūną Aegwynn palaidojo senuose Kaldorei (taip vadinami senieji Nakties Elfai) griuvėsiuose, kuriuos laikui bėgant žmonės ėmė vadinti Sargeras Kapu (angl. The Tomb of Sargeras).

Po daugelio metų Aegwynn buvo pasakyta, kad jos, kaip Tirisfalo Saugotojos laikas jau praėjęs ir kad ši turi paskelbti įpėdinį. Aegwynn, papiktinta tokio pareiškimo, nusprendė kad tik jos kraujo linijos atstovas tinka šioms taurioms pareigoms. Aegwynn pagimdė Medivh, į kurio kūną persikėlė joje mieganti Sargeras siela. Kai Medivh sukako keturiolika metų, jo Saugotojo galios pagaliau susiformavo, tačiau nuo jų stiprumo jis dvidešimčiai metų atgulė į komą. Jam miegant, Sargeras beveik visiškai užgrobė jaunojo Saugotojo kūną. Kai Medivh atsibudo, Sargeras susisiekė su Gul’dan, Ordos valdovu ir liepė jam pasirengti puolimui, kol pats Medivh nuvyko į Azeroth pietus, Juodąjį Liūną(angl. The Black Morass) ir ten atvėrė Tamsiuosius Vartus, pro kuriuos Orcų Orda įsiveržė į Azeroth.

Aegwynn buvo ištremta iš žmonių žemių, tačiau supratus kas vyksta tučtuojau susisiekė su Anduin Lothar, Aljanso armijų generolu, kuris nematė kitos išeities, kaip tik nužudyti Medivh. Lothar, padedamas Khadgar, Medivh mokinio ir dar kelių galingų kariūnų įsiveržė į Medivh bokštą, vadinamą Karazhan ir ten nužudė Medivh. Paskutinį dūrį kritusiam Tirisfalo Saugotojui sudavė Khadgar, magiškai manipuliuodamas Lothar kardu, persmeigęs jam širdį. Kai Medivh kūnas buvo sunaikintas, Sargeras siela buvo nusiųsta atgal į Pragaro Sūkurį. Ten jis kali suvaržytas, nes negali atrasti kūno, kuris išlaikytų jo begalinę demonišką galybę. Tuo tarpu Degančio Legiono lyderystė perleista Kil’jaeden, kuris nekantriai laukia grįžtančio iš tremties savo šeimininko.